Manoma, kad Lietuvoje alus buvo verdamas jau XI a., tačiau labiausiai jis išpopuliarėjo XVI a. Lietuviai turėjo savo alaus dievaitį Ragutį, kurį garbino visi puotautojai.

LDK laikais kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo teisę savo reikmėms gaminti alų, o apynynai buvo saugomi statuto. Visais laikais aludaris buvo reikalingiausios profesijos atstovas – be alaus neapsieidavo nė viena šeimos ar bendruomenės šventė. Šio gėrimo gamybos paslaptys buvo perduodamos iš kartos į kartą.

Geriausi aludarių kraštai – Vidurio ir ypač Šiaurės Lietuva.