Viduramžiais, įsigalėjus krikščionybei, bebrai buvo laikomi žuvimis, nes jie veisėsi vandenyje ir turėjo uodegą, panašią į žuvies. Taip turtingieji galėjo ant savo stalo turėti dar vieną sotų pasninko dienos patiekalą.
O šernų medžioklė buvo neatsiejama aukštuomenės gyvenimo dalis bei pasilinksminimo būdas. Medžioti galėdavo tik didikai, o paprastus valstiečius ir miestiečius, sugautus brakonieriaujant, bausdavo netgi mirtimi.
